Saugu Jurgio Mikšo pagrindine mokykla

         Greitai praėjo vaikų vasaros stovyklos „Po malūno sparnais 2019“ savaitė. 15 berniukų ir mergaičių kasdien rinkosi, kad kartu įdomiai ir naudingai praleistų laiką. Žaidimai, išvykos, edukacinės pamokos, maudynės, meniniai užsiėmimai turi didelės įtakos vaiko dvasingumui, fiziniam ir socialiniam ugdymui(si) ir yra neatsiejama aktyvios vaikystės dalis! Vaikus sudominti, pradžiuginti labai stengėsi stovyklos vadovė Julija ir kartu dirbusios vadovės Rita, Kristina, Julanda, Lina, Birutė ir Dalia

PIRMOJI DIENA

Mokykliniu autobusu vykome į Vileikių pasienio užkardą. Du kariškiai papasakojo apie sienos apsaugą, pademonstravo ginklus.

       Ten dirba apie 40 pasieniečių, jie saugo 27 kilometrų pasienio ruožą nuo pat Kuršių marių. Valstybės siena su Rusija eina upe. Per Nemuną dažnai plukdoma cigarečių kontrabanda. Yra 9 aukšti stebėjimo bokštai, kurie dieną ir naktį stebi pasienio ruožą. Visa vaizdo kamerų pateikta informacija patenka į stebėjimų centrą pačioje užkardoje. Vyksta ir kitoks patruliavimas.

       Mus vedžiojo po užkardos patalpas. Tačiau įdomiausia laukė lauke. Kariškis kinologas pademonstravo, ką jau moka pusantrų metų belgų aviganis Nemo. Jo kolegė kinologė parodė, kaip jos 4 metų šuo suranda daiktus, sulaiko pažeidėją.

       Nusifotografavę su užkardos vadu vykome į „Šilutės beglobius“- benamių šunų, kačių ir negalinčių skristi gandrų namus. Daugiausia ten glaudžiasi kačiukų. Prieglaudą įkūrę motina ir sūnus stengiasi dėl gyvūnų gerovės, rūpinasi jų sveikata, šilta pastoge ir maistu.

 ANTROJI DIENA

       Pirmąją stovyklos dieną pasitikę gana rimtai, šiandien leidomės pramogauti. Rytas tradiciškai prasidėjo nuo saugaus elgesio kelyje ir prie vandens instruktažų. Prisiminę visas taisykles ir linksmai nusiteikę mokykliniu autobusu leidomės Drevernos link. Drevernos apžvalgos bokšto aukštį įveikė ne visi... Buvo ir tokių, kurie tik užlipę norėjo leistis žemyn. Tačiau gamtos grožis iš aukštai atpirko neigiamas emocijas.

       Būdami uoste negalėjome aplenkti laivų ir kiekvienas būtinai turėjome „pasimatuoti“ kapitono vietą prie šturvalo. O dar kokia vaikystė be žaidimų, sūpynių aikštelės..

       Iš Drevernos su dainomis patraukėme Ventės link. Stovėdami ant molo žvelgėme į horizontą, kur galėjome matyti Nidos kopas. Drąsiausieji užlipo į švyturį.

       Tačiau linksmiausia šios dienos dalis vaikams prasidėjo pasiekus marių paplūdimį netoli Kintų. Ten vaikai džiaugėsi tikrais vasaros malonumais.

TREČIOJI DIENA

       Kartais nereikia niekur važiuoti. Reikia įsižiūrėti į tai, kas yra šalia mūsų. Atidžiai apsidairęs gali išvysti įdomiausių dalykų: smilga kopiantį vabaliuką, voro tinklo raštą... o jau žolynų žydėjimo gausa neišpasakyta! Bridome mokyklos parko pakraščio rasotais žolynais ir rinkome smilgas, garšvų, rūgštynių žiedus, atpažinome mėtą, dobilą, ramunę, motiejukus.. Surinktais žolynais kiekvienas išpuošė, išpynė savo lazdą- krivūlę, pasidarė vainiką- karūną ir surengėme tikras Karališkas eitynes.

       Antroje Menų dienos dalyje vaikai jungė įvairias tapybos technikas ir kiekvienas sukūrė originalų darbą. Mokyklos vestibiulyje paruošta kūrybinių darbų paroda džiaugėsi ir vyresniųjų klasių mokiniai, ir mokytojai, ir mokyklos svečiai.

KETVIRTOJI  DIENA

       Važiavome į Rusnės salą. Rusnės sala yra Nemuno deltoje, Pamario krašte.  Tai ne vienintelė sala Nemuno deltoje: Rusnės salą supa keletas mažesnių. Iš viso Nemuno deltą sudaro 6 didelės salos, o tarp jų yra mažesnės salelės su įlankomis. K. Banio etnografinė sodyba-muziejus Rusnėje įkurta 1997 m. kaip tipiška žvejojančio ūkininko sodyba. Čia tebėra, kaip prieš 100, o gal ir 200 metų, visi trys pastatai: gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Muziejaus kūrimą inicijavo V. ir K Banių šeima, pagerbdama Martos Druskutės, paskutiniosios sodybos savininkės, atminimą. Sodyboje mus pasitiko puiki gidė Violeta. Ji mokiniams pristatė žvejų darbo įrankius, aprodė ir paaiškino žvejo sodybos pastatus, jų kasdienę buitį, pamokė senovinių žaidimų, kuriuos žaisdavo vaikai ir žvejai prieš 100 ar 200 metų.

       Pietauti sustojome vaizdingoje vietoje ant upės kranto. Gaila, kad dar uždaryta estakada ir dardėti į vaizdingą salą teko duobėtais žvyrkeliais. 

PENKTOJI DIENA 

         Stovyklos uždarymas vyko prie Saugų ežeriuko. Čia žaidėme įdomius žaidimus, ant grotelių kepėme dešreles. Visą stovyklos laiką mokiniai rašė savo atsiliepimus apie dienos veiklą, rinko jam labiausiai patikusį draugo poelgį, intriguojantį pastebėjimą. Stovyklos vadovė Julija susumavusi visų dienų rezultatus, apdovanojo labiausiai pasižymėjusius stovyklautojus. Mokiniai pagyrė ne tik savo draugus, bet dėkojo vadovėms, vairuotojui. Stovykla baigėsi... VISIEMS TURININGOS VASAROS!!!

Visų vadovių mintis apibendrino mokytoja Birutė